Jei daugumai žinduolių mus supantis pasaulis yra juodai baltas, tai žmogus jį mato įvairiausių spalvų ir atspalvių. Stebėdami žalią lapiją, mėlyną dangų, geltonus saulėtekius ir rožinius saulėlydžius kiekvieną dieną susiduriame su įvairiaspalve palete. Gebėjimas atskirti vieną spalvą nuo kitos mums būtinas kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, pereinant gatvę degant šviesoforui, ar nesupainioti karšto vandens čiaupo su šaltu.
Trumpa spalvų teorijos istorija
Pirmą kartą spalvų teoriją aprašė senovės graikai, kuriems pavyko suprasti pagrindinę jų esmę – buvimą tarp šviesos ir tamsos. Senovės Graikijoje pagrindinėmis spalvomis buvo laikomos ne 7 (kaip šiandien), o tik 4 – atitinkančios elementus: ugnį, vandenį, orą ir žemę. Tamsą jau graikai laikė ne spalva, o visišku jos nebuvimu, o tai visiškai atitinka šiuolaikinę teoriją.
1704 m. Izaokas Niutonas šviesą suskaidė į 7 spalvas (raudoną, oranžinę, geltoną, žalią, mėlyną, indigo ir violetinę). Jis pirmasis sukūrė analogiją tarp šviesos srauto ir garso oktavos ir nustatė, kad pirmoji spalva spektre reiškia paskutinę (intensyvumo) santykiu 1:2.
1810 m. Johanas Wolfgangas von Goethe knygoje „Spalvų teorija“ (Zur Farbenlehre) pavaizdavo trijų pagrindinių spalvų – raudonos, mėlynos ir geltonos – spalvų ratą, kurių sankirtoje buvo dar trys – oranžinė, žalia. ir violetinė. Būtent Goethe pirmasis iškėlė teoriją, kad naudojant tam tikrą mišinį galima sukurti bet kokį atspalvį iš trijų pagrindinių – raudonos, geltonos ir mėlynos.
Šviesos spektro tyrimai buvo tęsiami ir 1839 m. Michelis Eugene'as Chevreulis sukūrė spalvotą pusrutulį su papildomo vaizdo efektu. Tai slypi tame, kad jei ilgai žiūrėsite į žalią paletės dalį, o po to į baltą, ji subjektyviai atrodys rausva. Taip yra dėl akių receptorių, fiksuojančių žaliąją spektro dalį, nuovargio.
Šiuolaikinis HSV spalvų modelis, naudojamas visuose skaitmeniniuose ekranuose, atsirado XX amžiaus pradžioje menininko Alberto Henry Munsello dėka. Tada jis buvo pateiktas „Munsell medžio“ pavidalu, kur spalvų ir atspalvių apibrėžimas priklausė nuo erdvinių koordinačių (ryškumo ir sodrumo ašių).
Įdomūs faktai
- Statistikos duomenimis, mėgstamiausia pasaulyje spalva yra mėlyna. Jį mėgsta 40% žmonių ir, pasak mokslininkų, padeda nuraminti nervų sistemą.
- Maitinimo įstaigų baldai ir apdaila dažniausiai būna geltonos ir oranžinės spalvos. Šios spalvos, tinkamai apšviestos, ne tik paverčia maistą apetitą, bet ir skatina skrandžio sulčių gamybą.
- Rožiniai tonai daro naudingiausią poveikį žmogaus psichikai. Jie ramina nervus, mažina agresijos ir streso lygį. Todėl rožinė spalva dažnai naudojama pataisos įstaigų, vaikų globos namų, mokyklų ir kitų socialinių įstaigų vidaus apdailai.
- Nemaloniausias žmogaus akiai atspalvis yra Pantone 448 C (pagal tarptautinę klasifikaciją), dar žinomas kaip „bjauriausia spalva pasaulyje“. Vizualiai tai atrodo kaip ekskrementų ir pelkių srutų mišinys ir kelia nemaloniausių asociacijų. Ši funkcija aktyviai naudojama Australijoje, dažant cigarečių pakuotes Pantone 448 C atspalviu, todėl jau pastebimai sumažėjo tabako gaminių paklausa.
- Išėjęs į pensiją Emersonas Moseris, vyriausiasis Crayola vaško pieštukų formuotojas, po 37 metų prisipažino, kad yra daltonikas ir nemoka atskirti spalvų.
- Žmogaus akis gali atskirti daug žalios spalvos atspalvių ir būtent ši spalva naudojama visuose naktinio matymo įrenginiuose.
- Tiesą sakant, saulės spinduliai yra grynai balti. Dėl Žemės atmosferos, kuri laužo šviesos srautą, jie tampa geltoni.
- Dažniausiai naudojami geltoni žymekliai, nes jie nesudaro šešėlių kopijuojant.
Apibendrinant verta paminėti, kad pagal Plancko kvantinę teoriją šviesa yra nedalomų energijos dalių: kvantų ir fotonų srautas. 1900 m. ši teorija tapo revoliucine mokslui, tačiau šiandien prie jos papildomai pridedamas korpuskulinės bangos dualizmas. Tai yra, šviesa gali būti ne tik elementariųjų kvantinių dalelių srautas, bet ir elektromagnetinių savybių turinti banga.
Šviesos elektromagnetinių bangų ilgis lemia, kokią spalvą matome: nuo violetinės (400 milikronų) iki raudonos (700 milikronų). Žmogaus akis gali atskirti spalvas tik šiame diapazone – nuo 400 iki 700 mikronų. Pažymėtina, kad patys objektai / objektai neturi jokios spalvos, ir šis jausmas yra subjektyvus. Taigi, jei matome raudoną rožę, tai reiškia tik tai, kad jos molekulinė struktūra sugeria visas šviesos elektromagnetines bangas, išskyrus raudonąjį spektrą, kuris atsispindi nuo jos ir užfiksuojamas mūsų regėjimo.
